PIEVŲ KLESTĖJIMO IR VEŠĖJIMO METAS
Natūralios pievos – labai svarbios ekosistemos, jose auga šimtai skirtingų žolinių augalų rūšių. Kiekviena augalų rūšis turi savo nišą ir prisitaikymus prie konkrečių dirvožemio ir drėgmės sąlygų.
Lietuvoje galime pamatyti skirtingas pievas – šienaujamas mezofitų, kur didelė rūšių įvairovė, o žoliniai augalai išsidėstę net keliais aukštais, smiltpieves, kurios aptinkamos sausose vietose – jose rūšinė augalų įvairovė nedidelė, bet unikali, aliuvines pievas – kurios išsidėsčiusios užliejamose upių pievose, čia drėgna ir gausu maisto medžiagų.
Pievos – tai ne tik žolynai, bet ir svarbios buveinės kitai gyvybei. Gausybė žydinčių augalų pritraukia didžiulę vabzdžių įvairovę, augalai taip pat suteikia prieglobstį ir maistą daugybei paukščių rūšių ir smulkiems žinduoliams.
Nepaisant milžiniškos natūralių pievų vertės, jų plotai vis tik sparčiai mažėja. Lietuvoje yra likę vos 1.13 % natūralių pievų. To priežastys įvairios – tai vis intensyvėjantis žemės ūkis, taip pat žmogaus ūkinės veiklos pasikeitimai – nebėra mažų ūkelių, vis mažiau pievų šienaujama ir ganoma. Todėl tokį turtą ir grožį labai svarbu išsaugoti. O kad saugotume – būtina pažinti! Tad kviečiame kartu pažinti bent mažą dalį natūralių laukinių pievų augalų rūšių.
Aukštaitijos STD botanikė Diana Martinavičiūtė
