Paprastasis žalčialunkis timelėjinių (Thymelaeaceae) šeimos krūmas, kuris užauga iki 1,5 m aukščio. Jo žievė šviesiai rusvai pilka, ūgliai apvalūs, kiek žvilgantys, lankstūs. Lapai pilkšvai žali, apačia šviesesnė, rudenį pagelsta labai anksti, paprastai jau rugsėjo mėnesį jie nukrinta. Žiedai rausvi, retai būna gelsvai balti, pavieniai arba po kelis išsidėstę išilgai šakelės, kvepia aštriai.
Žalčialunkis žydi anksti pavasarį – kovo – balandžio mėnesiais, dar prieš skleidžiantis lapams. Todėl, kai miškuose dar niekas nesužaliavę ir nežydi, šie augalai mus vilioja savo rožiniais, violetiniais žiedais.
Birželio pabaigoje – liepos mėnesį galime grožėtis žalčialunkio raudonomis „uogomis“ – iš tikrųjų tai žalčialunkio vaisiai – kaulavaisiai, kurie subręsta ir netrukus nukrenta. Praeidami pro šalį tik pasigrožėkime jais, galime nufotografuoti, bet neskinkime ar juo labiau nesugalvokime jų išsikasti ir pasisodinti savo soduose, nes tai griežtai draudžiama.
Šis augalas gražus, viliojantis, bet labai nuodingas, nes žievėje ir kaulavaisiuose yra nuodingo terpeno mezereino ir dafnino, ypač nuodingi jo raudoni kaulavaisiai – 10–12 jų yra mirtina doze vaikui. Žievės sultys gali sukelti ilgai negyjančius odos paraudimus. Pavojingos ir žalčialunkių žiedadulkės, jos gali sukelti akių, kvėpavimo takų uždegimą.
Diana Martinavičiūtė,
Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vry.specialistė, ekologė, botanikė
Pexels.com nuotrauka