IR VABALAS GALI BŪTI RETAS BEI SAUGOMAS!
Vienas tokių gyvena Asvejos regioniniame parke.
Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri) – senų natūralių pušynų gyventojas. Šis kirmvabalis gali būti vadinamas reliktiniu gyvūnu, nes kaip ir kai kurie kiti mūsų krašto retieji gyvūnai yra išlikęs iš tų laikų, kai šioje teritorijoje plytėjo natūralūs miškai. Šneiderio kirmvabalių lervos vystosi po džiūstančių arba neseniai nudžiūvusių pušų žieve. Jis gyvena sausuose pušynuose, kur yra senų medžių ir gana retai kirmvabaliai randami po jaunesnių, 30–40 metų pušų žieve.
Suaugęs vabalas pailgas, maždaug 15 mm ilgio, viršutinė pusė tamsiai ruda arba juoda, blizganti, kojos raudonai rudos. Lervos kūnas plokščias, nariuotas, gelsvas, galva su trumpomis antenomis. Galinis pilvelio segmentas baigiasi triskiaute išauga, kuri kaip ir galva, yra rudos spalvos. Generacijos trukmė – 2 metai. Vabalai iš lėliukių išsirita antroje vasaros pusėje, įsikuria po medžio žieve ir ten išbūna iki kitų metų. Suaugėliai aktyvūs tamsiuoju paros metu, dieną lindi po žieve.
Ir vabalai, ir lervos yra plėšrūnai, minta įvairių kitų ksilofagų, t. y. mediena mintančių vabzdžių lervomis.
„Vabalas saugomas, nes Lietuvoje retas. Nyksta kertant pušynus, ypač senus jų medynus. Nors šie vabalai geba prisitaikyti prie žmogaus veiklos ir vis dažniau randami ir jaunesnėse pušyse, vis tik dalis sudėtų kiaušinėlių ir net lervų yra išvežamos iš miško ankščiau nei išsirita vabalai“, - sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistė Joana Adomaitytė.
Nuotraukose šneiderio kirmvabalis ir jo lerva.
Nuotraukų autorius – Kazimieras Martinaitis