ŪDRŲ IR PARKO LANKYTOJŲ MONITORINGAS: KAS IŠ TIESŲ „ŽYMI“ TERITORIJĄ?
Šiais metais Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus specialistai skyrė dėmesį ūdrų monitoringui.
Stebėjimo taškai buvo parinkti 600 metrų ilgio vandens telkinio pakrantėse – upėse, ežeruose ir tvenkiniuose.
- Upės: tinkamiausios stebėjimo vietos yra prie tiltų (300 m pasroviui ir prieš srovę), smėlėtose ar akmenuotose pakrantėse, taip pat ten, kur gamtos dizaineriai pridėjo nuvirtusių medžių ar lieptelių.
- Ežerai: geriausia ieškoti atvirų, smėlėtų arba akmenuotų pakrančių, kur ūdros gali netrukdomai pasirodyti.
- Tvenkiniai: stebėjimo vietos ten, kur nėra betoninių krantų, o gyvūnas gali patogiai išlipti.
Ieškota ūdrų veiklos žymių: pėdsakų – nedidelių, bet su aiškia „šuoliavimo“ trajektorija, ekskrementų, maisto likučių – dažniausiai vėžiagyvių ar žuvų liekanų, šliūžių – vietų, kur ūdros čiuožia žemyn į vandenį ir tuo pačiu palieka savo takus.
Deja, rasti tik žmonių palikti „ženklai“: pastogės ir laužiukai, žvejybos atliekos – naudoti kabliukai ir pašarai, tepalų bakeliai.
Kadangi ūdrų „ženklinimo“ metodai yra daug ekologiškesni nei mūsų, prašome nepalikti savo pėdsakų gamtoje. Jei tikrai mylite gamtą, surinkite šiukšles, kurias paliko tie, kurie apie tai nepagalvojo.
Kauno marios be mūsų pagalbos niekada nebus švarios, o jų tikrosios gyventojos – ūdros – turėtų žymėti teritoriją savo būdu, o ne mūsų paliktais plastikiniais „paminklais“.
Agnetos Svirskės nuotraukos
