EKOLOGAI TIKRINA NATŪRALIAS GAMTINES EUROPOS BENDRIJOS SVARBOS BUVEINES – NETRUKUS SUŽINOSIME TIKRĄJĄ PADĖTĮ
„Natura 2000“ teritorijose specialistai tikrina Europos Bendrijos (EB) svarbos gamtines buveines. Surinkus duomenis ne tik sužinosime kiek yra išlikę natūralių buveinių, bet ir saugomoms teritorijoms bei jose esančioms buveinėms bus nustatyti apsaugos tikslai.
Nustato būklę
Saugomų teritorijų specialistai kone kasdien keliauja po Lietuvos „Natura 2000“ teritorijas ir vertina buveinių būklę.
„Buveinė – tai natūrali augalų ir gyvūnų gyvenamoji vieta, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos (ASTD) Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistė, botanikė Renata Ulinskienė. – Natūralios buveinės susiformuoja per daugybę metų, pievai reikia mažiausiai dvidešimties metų, o kartais net ir per tiek laiko neįsigali buveinei būdingi augalai. Taip gali atsitikti, jei užsisėja vienos rūšies ar invaziniai augalai ar neganoma ir nešienaujama pieva apauga krūmais“.
Patogiausias metas tikrinti EB svarbos buveines augalų vegetacijos metu – pavasarį, vasarą ir rudenį.
2012–2014 metais buvo suburta specialistų komanda, kuri keliavo per šalį ir inventorizavo EB svarbos buveinės visoje Lietuvos teritorijoje. Pagal šios inventorizacijos duomenis, dabar botanikai ir tikrina buveines.
Lietuvoje aptinkamos 53 tipų Europos svarbos natūralios buveinės – pajūrio smėlynų, vandens, pievų, pelkių, atodangų ir uolų bei miškų. Kiekviena buveinė turi savo kodą, pavyzdžiui, 6510 – šienaujamos mezofitų pievos, 6210 – stepinės pievos ir t. t.
Buveinių tipai išskiriami atsižvelgiant į jose augančius augalus bei jų rūšinę sudėtį. Tam yra sudaryti kiekvienos buveinės tipinių ir būdingų augalų sąrašai.
Šiuose sąrašuose yra ne augalo pavadinimai, kaip esame įpratę juos vadinti – šlamutis, smilga, ar dobilas, o konkrečios rūšys, pavyzdžiui, dirvinis dobilas, baltasis dobilas, kalninis dobilas ir t. t.
Kai kurių augalų rūšis nustatyti nėra lengva. Jie gali skirtis tik lapelio viršūnėlės smailumu ar žiedų atspalviu. Vien viksvų Lietuvoje yra apie 40 rūšių ir ne specialistui iš pirmo žvilgsnio jos visos atrodo gana panašios. Todėl ASTD botanikės darbe pasitelkia ne tik per ilgametę patirtį įgytas žinias, bet ir turi storų knygų – augalų atpažinimo vadovų. Pavyzdžiui, vienoje surašytos ir nufotografuotos visos jau minėtų viksvų rūšys. Taigi kartais, nustatant augalo rūšį, net specialistams tenka gerokai pasukti galvą ir pasitarti su kolegomis.
„Pirmas klausimas, į kurį turime atsakyti – ar žemėlapyje pažymėta buveinė yra realybėje. Štai šioje teritorijoje išskirta buveinė – šienaujama mezofitų pieva, žymima 6510 kodu, joje turi būti tam tikrų augalų rūšių visuma. Mes tikriname, ar buveinėje auga būtent šių augalų derinys. Jeigu juos randame, vadinasi, buveinė yra. Jeigu nerandame reikiamo kiekio augalų rūšių, pažymime, kad buveinės nebėra“, – darbo subtilumus aiškina Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistė, botanikė Diana Martinavičiūtė.
Jei botanikės inventorizuojamose teritorijose randa naujas buveines, jas įtraukia į minėtą žemėlapį.
Paskui seka kitas darbas – reikia nustatyti kokia yra buveinės būklė – gera, patenkinama ar bloga.
Būklė prastėja
Su botanikėmis aplankėme vieną iš ASTD priskirtų „Natura 2000“ teritorijų –buveinių apsaugai svarbią teritoriją (BAST) Daugyvenės apylinkės. Ji yra Radviliškio rajone, palei Daugyvenės upę.
Čia, viena šalia kitos, yra net kelių tipų buveinės – aliuvinės pievos, šienaujamos mezofitų pievos, eutrofiniai aukštieji žolynai. Beje, ir ne specialistai gali pastebėti, kad buveinės skiriasi – vienos šlapios ir jose auga viksvos, kitose – pro nendrynus prasibrauti sunku, trečiose vėjyje siūbuoja šunažoles, miglės, motiejukai.
Pirmojoje apžiūrėtoje teritorijoje botanikės nustato blogą aliuvinės pievos buveinės būklę – čia auga per mažai tipinių rūšių, teritorijoje želia krūmai ir kyla grėsmė, kad šios buveinės būklė dar blogės. Prasta ir kitos – šienaujamos mezofitų pievos būklė.
„Kaime nebėra mažų ūkelių, žmonės nebegano gyvulių, nebešienauja, todėl buveinės nyksta, – vyksta natūrali sukcesija – pievos užželia, įsigali joms nebūdingi augalai, vyksta eutrofikacija. Matote, ima augti ir krūmai. Jei nieko nedarysime, krūmai išbujos ir pieva dings“, – R. Ulinskienė rodo į pievą. – Dažnai žmonės, nežinodami, kad savo teritorijoje turi buveinę, ją suaria ir naudoja ūkiniams tikslams.“
Netrukus randame šių žodžių patvirtinimą – vietoj šienaujamos mezofitų pievos buveinės plyti kviečių laukas.
Kitoje teritorijoje, ant Raginėnų piliakalnio, inventorizuota stepinių pievų buveinė. Randame čiobrelių, veronikų, dirvuolių. Čia mažai tipinių rūšių, todėl specialistės ir šią buveinę įvertina kaip blogos būklės.
Šalia – karbonatinių smėlynų pievos, sausiau – todėl auga kitokie augalai: perkūnropės, šilokai, šlamučiai, žmonių katpėdėlėmis vadinami, dirviniai dobilai arba zuikio uodegėlės... O paėjus šiek tiek tolėliau, botanikės randa ir į Raudonąją knyga įrašytą melsvąjį gencijoną.
Duomenys, kuriuos surenka ASTD ekologai, keliauja kitiems specialistams, Vyriausybei – jie priima sprendimą dėl buveinių apsaugos tikslų ir sprendžia, kaip tai galėtume pasiekti, tam skiria lėšų.
Gamtininkų siekiamybė – išlaikyti kiek galima daugiau geros būklės buveinių ir užtikrinti jų apsaugą, bei stengtis, kad bėgant laikui, patenkinamos bei prastos būklės buveinės atsikurtų ir vėl taptų geros būklės buveinėmis.
Aušrinės Šėmienės nuotraukos
Atnaujinimo data: 2024-07-29
Taip pat skaitykite:
PALEMONO PIEVOS – GAMTOS LOBIS VIDUR MIESTO
PASLAPTINGIEJI AUKŠTAITIJOS VANDENYS: ŠARVUOTOS ŽUVYS IR RAUDONI EŽERAI
ŽMONIŲ DĖKA ANTALIEPTĖS MARIŲ SALOJE PAUKŠČIAI TURI SAUGIUS NAMUS