KAI GAMTA ŠVENČIA RASAS: SENIEJI PAPROČIAI IR GYVOJI TRADICIJA
Kai metų ratas pasiekia aukščiausią tašką – vasaros saulėgrįžą – gamta prisipildo šviesos, o žmogaus siela pajunta glaudžiausią ryšį su žeme, vandeniu, saule ir ugnimi. Rasos (dar vadinamos Kupolėmis) – tai šventė, kai net medžiai, žolynai ir vėjas tarsi kalba su žmogumi. Tarp kalvotų Aukštaitijos pievų, šventų ąžuolų ir alsuojančių šaltinių šios apeigos iki šiol gyvos – jos suskamba liaudies dainomis, vainikų pynimu ir ugnies šviesa.
Rasos papročiai: tarp šviesos, vandens ir augalų
Senoliai sakydavo: „Kas per Rasas renka žolynus – tą laimė lydi ištisus metus.“ Šis posakis atskleidžia senųjų lietuvių pasaulėjautą, kurioje gamta buvo neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo ir dvasinio pasaulio. Rasų naktis, kai saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje, buvo laikoma ypatingu, stebuklingu laiku – gamta tada tarsi atveria savo slapčiausias galias.
Manoma, kad būtent šią naktį žolynai įgauna stipriausią energiją: jų gydomosios, apsauginės ir magiškos savybės suklesti. Todėl žmonės traukdavo į laukus ir pievas rinkti įvairių žolelių – nuo pelyno ir jonažolės iki paparčio, kurio žiedo, anot padavimų, ieškodavo drąsiausieji. Surinkti augalai būdavo džiovinami, laikomi namuose, dedami į pagalves, pinami į vainikus ar naudojami apeigose visus metus.
Tikėta, kad šitaip surinkti žolynai ne tik gydo kūną, bet ir saugo sielą nuo blogio, stiprina šeimos ryšius, o kartu ir atneša sėkmę, ramybę bei vidinę pusiausvyrą. Tad šis paprotys – ne tik senas ritualas, bet ir gilus tikėjimas, kad žmogus, susiliejęs su gamta, tampa laimingesnis ir stipresnis visus metus.
Rasos – tai ne tik protėvių paveldas, bet ir gyva gamtos, sveikatos bei bendrystės šventė. Merginos pindavo vainikus iš devynerių žolynų, juos mesdavo į vandenį – plukdomi jie nešdavo žinią apie meilę. Bernai stebėdavo, kurį vėjas ar srovė priglaus. Žmonės tikėjo: kas tą naktį rasa prausis – tas visus metus gražus ir sveikas būsiąs.
Ugnis, pakurta ant kalvos ar prie vandens, šventei suteikdavo šviesos ir gyvybės – aplink ją šokta, giedota, laimės ir stiprybės prašyta. Net dūmuose stovėti buvo ne nuodėmė – tikėta, kad jie nuvalo blogį, kaip lietus nuplauna dulkes nuo lapo. Sakydavo: „Saulė teka – rasa teka, žmogui sveikatą teikia.“ Taip pat sakydavo: „Kas pirma rasa prausias, tas visus metus gražus.“
Kupoliavimas – žolynų rinkimas – svarbus tarsi širdies pasikalbėjimas su pieva. „Rasa nuo žolės – daina nuo lūpų,“ – sakydavo senoliai. Pelynas, jonažolė, mėta, žemuogės lapas – visi jie turėjo savo paskirtį. O paparčio žiedas... jį rasdavo ne visi. Bet jo ieškojimas – tai labiau sielos kelionė nei tikras radinys. Patarlė primindavo: „Ką su žole susidraugausi – tas ir sveikas būsi.“ Sakydavo ir taip: „Kur žolė, ten ir gyvybė.“
Aukštaitijos kraštovaizdžio vaidmuo Rasose
Aukštaitijos saugomose teritorijose Rasos įgyja dar daugiau šviesos ir prasmės. Čia, tarp kalvų ir senųjų miškų, prie Rasos šaltinių ir ąžuolų, šventė tampa natūralia dalimi to, kas amžina. Laužuose spragsi šakos, pievose kvepia žolynai, sutartinės skamba tarp ežerų ir upių. Ne viena moteris čia dar moka atpažinti devynerių kupolių kvapą, o vaikai sužino, kad vainiką galima pinti ne tik gražiai, bet ir prasmingai.
Liaudis sakydavo: „Kur teka šaltinis – ten gyvybė ir ramybė. Dar sakydavo: „Jei nori, kad saulė šviestų tavo viduje – pasitik ją basomis per rasą.“
Rasų šventės puoselėjimas šiuolaikinėje saugomoje gamtoje
Rasos Aukštaitijos saugomose teritorijose skatina pažinti savo žemę, augalus, metų virsmą, kviečia kalbėtis su gamta be žodžių – per veiksmą, garsą, tylą. Edukaciniai žygiai prie šaltinių, žolynų atpažinimo dirbtuvės, sutartinių giedojimai ir bendros vakarienės prie laužo kuria bendrystę, kuriai nereikia iškilmių – tik atvirumo ir širdies.
Rasos – tai laikas, kai žmogus pamiršta būti atskirai. Jis tampa dalimi to, kas gyva – kaip upė, kaip rasa, kaip paukštis virš galvos. O kai sutemsta, kai virš galvos sužiba žvaigždės – žmogus ima ieškoti ne tik paparčio žiedo, bet ir savo šviesos.
Oi, ta ta, Kupole graži,
Vai kur tu buvai?
Oi, ta ta, laukely buvau,
Rugių daboti, oi, ta ta...
Šie dainų posmeliai, tarsi žolynų atodūsiai, vis dar gyvi tarp mūsų. Kaip ir priežodžiai, kuriuos dar galima išgirsti šventės metu: „Joninių naktį net medis šneka“, „Rasa – Dievo ašara“, „Kas žolę gerbia – tas ir sveikatą randa“, „Žolynai šneka tam, kas moka klausytis“, „Kas rytą su rasa – tam diena laiminga.“
Tai – ne vien praeitis, tai – gyva dabartis, švelniai spindinti rasos lašu ant Aukštaitijos žiedlapio.
Jūratė Garnelienė, kultūrologė
Nuotrauka iš J. Garnelienės archyvų