LIAUDIES MENAS IR KULTŪRA NE – SCENAI, O GYVENIMUI
Lina Žaltauskaitė, kultūrologė
Gyvenime viskas susiję, nors dažniausiai mes viską „rūšiuojame“ ir sudėliojame į skirtingus „stalčiukus“. Čia gamta, o čia žmogus. Čia menas, o čia mokslas. Čia žmogaus fizinis kūnas ir jo poreikiai, o čia jo psichika. Čia AŠ ir mano pasaulis, o čia KITAS ir jo problemos. Suskirstome savo gyvenimus, nubrėžiame ribas ir po to bandome jį sudėlioti į darnią mozaiką. Pagal tai kaip pavyksta sukurti ryšius tarp tų „skirtingų“ sferų, subalansuoti ir surasti harmoniją tokią mozaiką ir sudėliojame, nuo to priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir pilnatvė. O mokomės visą gyvenimą.
Ar galime to pasimokyti iš mūsų nematerialiosios kultūros paveldo? Kaip gi mūsų protėviai kūrė ryšius su aplinka, kokius, dabar sakytume – streso valdymo metodus naudojo psichinei savijautai palaikyti? Ar mes tuo naudojamės, ar priešingai „užrakiname“ save, neleidžiame sau, kad nesusimautume, nes vaikystėje, koks nors suaugęs autoritetas pasakė „tu negali dainuoti, gal tau meška užlipo ant ausies“ arba „tu nejauti muzikos, tu negali šokti“.
Žinau, kad ši mano nuomonė supykdys daugelį etninės kultūros profesionalų, todėl niekam jos neperšu, tačiau esu įsitikinusi, kad liaudies menas ir kultūra nėra skirti scenai, nėra skirti pasirodymui, jie skirti gyvenimui. Tai protėvių palikimas mums išlikti, tai mus vienijanti gyvosios kultūros dalis, atliekanti ir giluminę psichoterapinę funkciją – čia žmogus nėra pasyvus žiūrovas, pasyvus vartotojas, čia jis aktyvus dalyvis – kuriantis, išreiškiantis save, bendraujantis, pažįstantis kitą.
Šiuolaikinės meno terapijos ištakos yra būtent iš liaudies kultūros palikimo. Šių laikų mokslininkai atskleidžia kokią didelę palaikančiąją sveikatingumo naudą teikė dalyvavimas liaudies kultūros procesuose, apeigose ir papročiuose. Iš ritualinių šokių aplink laužą – semiasi judesio terapija, iš liaudies švenčių papročių – dramos terapija, iš dainavimo ir muzikavimo – muzikos terapija. O mūsų sutartinės ar nėra tam tikra meditacijos forma, ugdanti koncentraciją ir dėmesio sukaupimą. O jei dar visa tai atliekame gamtos apsuptyje, tai sustipriname trigubai. Ir čia jokie kitų kraštų naujadarai, tokie kaip pavyzdžiui, miško maudynės – nebus stipresni. Štai mums ir visas palaikomosios psichoterapijos kompleksas, išsaugotas iki šių dienų.
Nesu profesionali dainininkė, tačiau prieš keletą metų išdrįsau dainuoti sutartines. Jos mane užbūrė, kai dainuoju, jaučiu kaip virpa kiekviena kūno ląstelė, atrodo, kad dvasia pakyla nuo žemės. Žmonės ėmė prašyti, kad pravesčiau sutartinių ratus. Buvo nedrąsu pradėti, bet kaip džiugu patirti tą jėgą, kai visi dainuoja ir kai visi pajunta dainavimo jėgą. Ir kai po to prieina koks nors jaunas žmogus, jaunas tėtis ir sako: „aš niekada nedainavau ir niekada negalvojau, kad man bus taip gera dainuoti“ – tu supranti, kokia didelė dainavimo kartu prasmė.
Šiuo metu vyksta Dainų šventė – jubiliejinė. Unikalu, kai tokia maža tauta stengiasi išsaugoti dainavimo kartu tradiciją. Sakome: „tauta gyva, kol ji dainuoja“.
Tad, nebijokime dainuoti, nebijokime šokti – būkime dalyviai, o ne žiūrovai.
Pxhere.com nuotrauka
Atnaujinimo data: 2024-07-04
Taip pat skaitykite:
PALEMONO PIEVOS – GAMTOS LOBIS VIDUR MIESTO
PASLAPTINGIEJI AUKŠTAITIJOS VANDENYS: ŠARVUOTOS ŽUVYS IR RAUDONI EŽERAI
ŽMONIŲ DĖKA ANTALIEPTĖS MARIŲ SALOJE PAUKŠČIAI TURI SAUGIUS NAMUS