PER PAUKŠČIO BALSĄ – Į SENĄJĄ IŠMINTĮ
Kai ankstyvą rytą virš Aukštaitijos miškų nuaidi lakštingalos trelė ar pasigirsta tolimas gervės šauksmas, žmogus sustoja. Tarsi pajunta kažką gilesnio už garsą – priminimą, kad jis irgi yra šios žemės, šios gamtos dalis. Paukščio giesmė ne tik skamba – ji kalbina. O kai žmogus mėgina ją atkartoti – jis ne tik pamėgdžioja, bet ir sugrįžta į senąją išmintį, kurioje gamta buvo artima, gyva ir šventa.
Mūsų senoliai sakydavo: „Paukščio giesmė širdį prakalbina“. Šis ryšys nebuvo tik klausymas – tai buvo kalba. Piemenėliai švilpukais viliojo lakštingalas, senieji medžiotojai mokėjo pamėgdžioti tetervino ar kranklio balsą, o močiutės žinodavo, kad „jei vyturys anksti gieda – diena bus graži.“
Pamėgdžiojimai – nuo piemenų iki gamtininkų
Nuo seno Lietuvoje paukščių balsai buvo ne tik girdimi – jie ir atkuriami. Medžiotojai mokėjo imituoti tetervino burkavimą, kurtinio plazdenimą ar kranklio riksmą. Tokie garsai padėdavo prisivilioti paukštį, bet kartu ir liudijo žmogaus gebėjimą susilieti su gamta. Pamėgdžioti paukštį – reiškia jį išgirsti ne tik ausimi, bet ir širdimi.
Šiandien šį meną tęsia ornitologai ir gamtos mylėtojai. Pavyzdžiui, pamėgdžiojus gegutę „ku-ku-ku“ garsais, galima išvysti jos atsaką miške. Varnėnas – bene geriausias paukščių „muzikantas“, kurio giesmėje galima išgirsti ir zylės čirškesį, ir net žmogaus švilpuką. Gamtininkai išmoksta mėgdžioti švilpiantį griežlės garsą „krėk-krėk-krėk“ ar gervės trimitavimą, kuris atpažįstamas iš toli.
Šie pamėgdžiojimai naudojami paukščių tyrimams, stebėjimams, edukacijai. Bet jie – daug daugiau nei mokslinis įrankis. Jie – žingsnis arčiau gamtos, įsitraukimas į jos „kalbą“.
Paukščio balsas kaip terapija
Tyrimai rodo, kad klausantis paukščių balsų sumažėja stresas, atsiranda vidinė ramybė. Tai ne šiaip malonus garsas – tai giliai evoliuciškai atpažįstamas ženklas, kad aplinka saugi, kad gyvenimas teka savo vaga.
Kai žmogus švilpauja paukščio melodija – jis ne tik žaidžia ar mėgdžioja, bet atkuria ryšį su pirmaprade ramybe, kurioje augo mūsų protėviai. Todėl vaikams tai džiaugsmas, o suaugusiesiems – savotiška meditacija.
Švilpukai – paukščių balsų amatas
Molinių švilpukų gamyba buvo ne tik vaikų pramoga, bet ir liaudies amatas. Švilpukais prekiauta Kaziuko mugėje, jų formos primindavo paukščius, arkliukus, net mitines būtybes. Šie daiktai turėjo ir maginę apsauginę reikšmę – tikėta, kad paukščio balsas gina nuo blogio.
Švilpukas, pagamintas iš molio ar medžio, buvo pirmasis vaiko instrumentas – gamtos balsų pamokos prasidėdavo nuo rankų darbo paukštelio, kuris giedodavo tik tada, kai į jį buvo įpūsta gyvybės – oro, kvėpavimo, širdies dūžio.
Folkloro atgarsiai
Lietuvių tautosaka saugo daugybę posakių, mįslių ir dainų, kuriose paukščiai – ne šiaip gamtos gyventojai, o ženklai, pranašai, bendrininkai:
- „Mažas paukštelis, o visą mišką giesmėmis užlieja.“ (Lakštingala)
- „Mažas, juodas, ant uodegos puodas.“ (Karklas su krankliu)
- „Po vandeniu gyvena, ant vandens gieda.“ (Antis)
- „Žmogus, kuris girdi paukštį – girdi ir save.“
Folkloro dainose paukštis dažnai tampa žmogaus sielos metafora:
Lakštingalėle, graži paukštele,
Kodėl negiedi anksti rytelį?
Kaip aš giedosiu anksti rytelį,
Vanags išdraskė mano lizdelį.
Šioje dainoje lakštingala netenka savo namų – lyg žmogus, išgyvenantis netektį. Paukščio balsas čia ne tik giesmė – tai skausmo liudijimas, kuris sujaudina, net jei dainuojamas per šimtmečius. Lakštingalos nebylumas tampa gamtos dalimi – tarsi priminimas, kad ne tik balsas, bet ir tyla turi savo kalbą. Ir žmogus, kaip ir paukštis, kartais gieda, kartais tyliai laukia. Abu – gyvi gamtos pasakojimai.
Žmogaus ir gamtos ryšio galia
Pamėgdžiodamas paukščius, žmogus ne tik perima jų garsą – jis prisijungia prie jų pasaulio. Ši praktika moko kantrybės, klausos, jautrumo. Garsų pamėgdžiojimas gali tapti vaikų gamtos pažinimo pradžia, suaugusiųjų terapija ar net bendravimo su paukščiais forma. O kartais – tiesiog būdas sustoti ir pabūti gamtos dalimi. Paukštis – tai balsas, laisvė, ilgesys. Kaip ir žmogaus noras kartoti tuos garsus – tai ilgesys būti arčiau gamtos.
Kur paukščiai prabyla, ten žmogus atsiliepia
Jei kada vaikščiosite Aukštaitijos miškais, sustokite. Įsiklausykite. Gal iš viršūnių atsklinda klyksmas – tai gervė skelbia savo žinią. Gal šalia krūmų tyliai šnara žvirblis ar sučiulba strazdas. Pabandykite atkartoti jų balsą – ne tobulai, bet su širdimi. Ne kad išgąsdintumėte, o kad pasakytumėte: „Aš girdžiu tave. Aš esu čia. Aš irgi tavo pasaulio dalis.“
Paukščių balsų pamėgdžiojimas – tai senas, bet vis dar gyvas menas, kurį galime atrasti iš naujo. Tereikia sustoti, įsiklausyti, pažvelgti į medžių viršūnes, švelniai švilptelėti, nusišypsoti... ir išdrįsti prakalbinti gamtą jos pačios balsu.
Aukštaitijos miškai ir pievos iki šiol saugo ne tik paukščių giesmes – juose tebegyva ir senoji žmogaus kalba su gamta. Tai tylus švilpukas piemenėlio lūpose, tai lakštingalos balsu nuvilnijusi daina, tai gervės riksmu nuskriejęs žodis. Šie garsai primena: mes vis dar esame čia – šalia, kartu, gamtoje.
Jūratė Garnelienė, kultūrologė
Depositos.com nuotrauka
Griežlė gieda:
Vasarą – bręs, bręs, bręs, žemė bręs
Rudenį – pliks paliks, pliks paliks