2025-01-17

SAUSIS – ŽEMĖS RAMYBĖ IR METŲ PRADŽIA

Jūratė Garnelienė,

ASTD kultūrologė

Mūsų protėvių išmintis tai gamtos kalendorius, kuriame kiekvienas reiškinys turi savo ypatingą reikšmę. Sausio mėnuo – laikas, kai gamta ilsisi, tačiau tuo pat metu pranašauja apie būsimus metus. Sausis simbolizuoja naujo gyvenimo etapo pradžią. Tai laikas, kai žmonės apmąstydavo praėjusių metų darbus ir kurdavo planus ateičiai. Tai tarsi švarus, baltas lapas, ant kurio kiekvienas gali užrašyti savo tikslus, svajones ir lūkesčius. Gamta tuo metu ilsisi, žemė apsigaubia balta sniego antklode, o žmonės, įkvėpti šio ramybės laikotarpio, leidžia sau trumpam sulėtinti gyvenimo tempą, apmąstyti kas buvo, ir svajoti apie tai, kas dar jų laukia.  Žmonės nuo seno tikėjo, kad taip, kaip pradėsi metus, tokie jie ir bus: „Koks sausis, tokie ir metai“. Sausis tautosakoje ir papročiuose dažnai siejamas su ramybe, žiemos ciklo viduriu ir pasiruošimu naujiems darbams.

Sausas sausis

Pavadinimas „sausis“ yra kilęs nuo žodžio „sausas“, nes tuo metu gamtoje vyrauja šaltis, sniegas, tačiau orai dažnai būna sausi. Kiti liaudiški pavadinimai „ragas“, „siekis“, „pusčius“, „vilkų mėnuo“.

Sausis buvo laikomas ramybės mėnesiu – ūkio darbai sustoję, žmonės daugiau laiko leisdavo namie. Tai buvo tinkamas metas rankdarbiams: moterys ausdavo, verpdavo, megzdavo kojines, šalikus, liedavo žvakes. Vyrai taisydavo įrankius, gamindavo roges, ruošdavo malkas.  Per ilgus vakarus buvo populiarūs pasakojimai, mįslių minimai, dainos ir pasakos.

Laukdavo pavasario

Seniau kaimo žmonėms šaltasis pusmetis labai prailgdavo, tad jie stebėdavo gamtą, laukdami pirmųjų pavasario požymių. Papročiuose daug bandymų savo elgesiu, darbais nulemti gerą orą, sąlygas būsimai sėjai, javų augimui, derliaus nuėmimui, šeimos sėkmei bei jos narių sveikatai.

Žmonės stebėdavo orus ir spėliodavo kokie bus ateinantys metai: jei sausis labai šaltas, vasara bus karšta, jei sausį daug sniego – metai bus derlingi, jei medžiai miške braška, o sniegas po kojomis gailiai cypia tai stipraus šalčio pranašai. Senoliai tikėjo, kad sausio „muzika“ miške niekada nemeluoja. Tikėta, kad sausio orai nusako visų metų derlių.

Saulės sugrįžimo šventės baigdavosi sausio 6 dieną, tuo metu diena būdavo pailgėjusi per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų karalių švente. Protėviai turėjo paprotį šią dieną persirengti trimis karaliais ir vaikščioti po kaimą, iš namo į namą, linkėti sveikatos ir gero derliaus už tai tikėdamiesi gauti dovanų.

Pusiaužiemio diena

Sausio 25-oji Lietuvoje nuo seno žinoma kaip pusiaužiemio diena. Šią dieną mūsų senoliai ypač stebėdavo gamtą, jos reiškinius ir iš jų spręsdavo ar užteks gyvuliams pašaro, ar reiks pataupyti, ar užteks miltų duonai ne tik iki pavasario, bet ir iki kito derliaus. Ši diena buvo laikoma labai reikšminga. Sakydavo, kad diena pailgėja viena valanda.

Buvo sakoma, kad per pusiaužiemį meška verčiasi ant kito šono. Žmonės taip pat tikėjo, kad pusiaužiemį simbolizuojantis gyvūnas yra barsukas. Barsuko taukais žmonės gydėsi nuo peršalimo ligų, todėl jis buvo labai vertinamas. Sakydavo, kad pusiaužiemio dieną barsukas išlenda iš savo urvo ir apsidairo: jei šviečia saulė ir barsukas mato savo šešėlį, jis grįžta į savo guolį ir gulasi ant kito šono, vadinasi, kad žiema dar truks ilgai. O jei diena apniukus, nėra saulės, barsukas gula ant to paties šono ir supranta, kad pavasaris nebe už kalnų… Tad kviečiame visus sausio 25 dieną į miškus stebėti barsuko bei sužinoti ar greit ateis pavasaris.

Prisiminkite senovines pramogas

Žiemą kai darbai sustodavo, buvo daugiau laiko pramogoms. Populiarūs buvo įvairūs lauko žaidimai ant ledo, sniego, ypač vaikams: čiuožinėjimas rogutėmis, sniego mūšiai. Kaimuose dažnai vykdavo vakaronės su dainomis ir šokiais. 

Žiema lietuvių tradicijose nebuvo vien tik sunkus šaltasis laikotarpis. Tai buvo laikas, skirtas šeimos ir bendruomenės artumui, ramybei, pasiruošimui ateinančiam pavasariui. Žemės ramybė sausį – lyg ilgas atokvėpis prieš pavasario darbų sujudimą.

Gyvenimui vis greitėjant, technologijoms užvaldant kasdienybę ir rutinai nustelbiant bendravimą, tradicijos bei papročiai vis dažniau lieka užmarštyje. Tai, kas mūsų protėviams buvo natūrali gyvenimo dalis – dainos, pasakojimai, šventės, paprasti, bet prasmingi ritualai – šiandien dažnai suvokiama kaip senovė, kurios nebėra laiko ar noro puoselėti.

Vis dėlto būtent šie papročiai yra tiltas tarp praeities ir ateities. Jie suteikia galimybę prisiminti, kas esame, iš kur atėjome, ir kokias vertybes nešamės į pasaulį. Tai – ne tik kalendorinės šventės ar burtai, bet ir gilesnis ryšys su gamta, bendruomene ir šeima. Perduodant tradicijas nereikia siekti tobulybės ar laikytis jų pažodžiui – svarbiausia, tai daryti nuoširdžiai ir kad išliktų esmė. Kad vaikas suprastų, jog Trijų karalių šventės ženklas ant durų – tai ne tik simbolis, bet ir linkėjimas gerų metų.

Sausio mėnesio grožis atsiskleidžia jo tyloje, ramybėje ir paprastume. Tai metas, kai pradedame naują gyvenimo etapą nuo mažų dalykų – nuo pažado sau, saulės spindulio sniege, vilties, kad šie metai bus kitokie, bus geresni. Sausis primena mums apie naujos pradžios galimybę – įsiklausant į save ir mus supantį pasaulį.

 

Unsplash.com nuotrauka