SEKAMOS PASAKOS – UŽMIRŠTAS VAIKŲ UGDYMO ĮRANKIS
Lina Žaltauskaitė
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė
Advento laikas, kai laukiame saulės sugrįžimo, naujos pradžios, tai - virsmas iš tamsos į šviesą, laikas, kai mūsų protėviai, ilgais žiemos vakarais, vaikams sekdavo pasakas. Ar gali šis laikas dabar tapti šeimos susitelkimo vakarais be telefono, be kompiuterio ir be televizoriaus – šeimos tradicija, advento ritualu?
Ugdymo įrankis
Kiekviena tauta iš savo protėvių paveldėjo nuostabų vaikų ugdymo įrankį, mokantį kaip išgyventi nuolat kintančiame, kupiname pavojų pasaulyje, kaip suprasti kas yra gėris, o kas blogis, kokiais keliais nuveda „trumpos melo kojos“, kiek pastangų turi įdėti, norėdamas pasiekti tikslą. Tai – pasaka, savita kiekvienos tautos užkoduota išmintis, sekama iš lūpų į lūpas, interpretuojama kiekvieno pasakotojo, vis šiek tiek kitaip, priklausomai nuo klausytojų ir aplinkybių, kuriomis sekamos.
Pasakos yra tinkamiausias žinių šaltinis vaikams, suteikiantis galimybę pažinti simbolius, be šio gebėjimo vaikai neišmoktų suprasti netiesioginius dalykus, paslėptas prasmes. Jos moko vaikus tinkamai elgtis, padeda įvertinti savo veiksmų pasekmes. Skatina empatiją, lavina vaikų vaizduotę, supažindina su nežinomomis situacijomis ir atlieka terapinę funkciją.
Kokią naudą turėtumėme, jei šiandien pasinaudotume šiuo „įrankiu“ ir atkurtumėme pasakų sekimo vakarus.
Nuo ko pradėti?
Pasakos buvo sekamos tamsiais vakarais, prieblandoje, kai savaime susikuria magiška atmosfera, atverianti vartus stebuklams, pažadinanti vaizduotę ir sustiprinanti išgyvenamus jausmus. Tad, pagalvokite, kaip sukursime atmosferą, galbūt išjungsime visas šviesas ir uždegsite tik vieną tikro vaško žvakę, kurios liepsna paskleis malonų kvapą ir jaukią ugnies šviesą, kuri sutelks vaiko dėmesį ir pailsins akis nuo dirbtinos „led“ lempučių ir žydrųjų ekranų šviesos. Ugnis bus jungtis tarp dabarties ir praeities, kai amžinąją ugnį kūreno vaidilutės, po šventais ąžuolais šventose giriose. O jei dar išdrįsime ir pagerbsime ugnelę mūsų protėvių giesme, tai dar labiau sustiprinsite vakaro sakralumą:
„Dega Ugnelė, tūta tūta
Dega Gabija, tūta tūta
Piliakalnėly, tūta tūta
Aukštajan kalnely, tūta tūta
Po ąžuolėliu, tūta tūta
Gabija ugnele, tūta tūta
Sukurta žibėki, tūta tūta
Užgobta gabėki, tūta tūta
Stiprinki mumi, tūta tūta
Sujunki mumi, tūta tūta.“
Kokią pasaką pasirinkti?
Mūsų protėviai, rinkdamiesi pasaką, visada atsižvelgdavo į vaikų amžių. Mažesniesiems sekdavo gyvulines, o vyresniesiems stebuklines pasakas.
Pasirinkimas didelis, tačiau nepaprastai svarbu išlaikyti mūsų prigimtinės kultūros ir pasaulėvokos tęstinumą, perduoti vaikams pasakose slypinčius etnokultūros simbolius ir taip sustiprinti tautinę savivoką.
Todėl prisiminkime patys ir vaikams sekime lietuvių liaudies pasakas, kad sustabdytume vis stiprėjančias savo etnokultūros atmetimo tendencijas. Kai jauna, kokių 25-erių metų mergina pasako: „Atsiprašau, bet aš nežinau šitos pasakos „Eglė žalčių karalienė“, tai ne tik nustebina, bet ir sukrečia – nuėjome kažkur per toli ir ar sugebėsime sugrįžti? Ar viešojoje erdvėje vyrauja nuomonė,kad lietuvių liaudies pasakos yra labai žiaurios, kad jos gali pakenkti vaiko psichikai ir yra visiškai netinkamos jų ugdymui – ar „neperlenkėme lazdos“ siekdami apsaugoti vaikus nuo visko, net ir nuo „baisių“ pasakų? Ar tikrai pasakos turi žalingą poveikį vaiko psichikai?
Pirmiausia, kaip viename iš straipsnių rašo prof. Bronislava Kerbelytė: „vaikai visiškai kitaip suvokia pasakų baisumus nei suaugusieji, jiems daug svarbesnis teisingumo įtvirtinimas. Kad ragana buvo iškepta – vaikui ne baisu, o teisinga – ji gavo, ko nusipelnė. Kad pamotė sudegina našlaitę duobėje, ne tiek baisu, kiek skaudu. Bet ar vaikas, niekada nesisielojęs dėl kito žmogaus patirtos skriaudos, bus užaugęs jautrus žmogus?“
Ar siekdami apsaugoti savo vaikus nuo mūsų protėvių išminties iš tikrųjų neapvagiame jų ir nesutrukdome visavertės jų raidos? Kaip teigia psichologai, baimės jausmo išgyvenimas yra svarbi vaiko raidos sąlyga, o jos slopinimas tam tikru raidos etapu, gali prasiveržti netikėčiausiomis išraiškomis. Todėl labai svarbus suaugusiojo, pasakotojo santykis su vaiku, kuris kuria saugią atmosferą ir padeda vaikui įveikti kylančias baimes.
Sekant pasaką saugioje namų aplinkoje vaikai nepatiria realios grėsmės, jie susiduria su išgalvota pasakos realybe ir išgyvena trumpalaikes liūdesio, baimės, pykčio, nusivylimo, džiugesio akimirkas. Vaikas tapatindamasis su pasakos herojais, patiriančiais situacijas sukeliančias baimes ir jas nugalinčiais bei įveikiančiais visas kliūtis, sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, kad ir jis gali nugalėti savo baimes ir įveikti sunkumus. Vaiko raidoje pasakos suteikia galimybę saugiai patirti ir išgyventi platų emocijų spektrą. Tai formuoja empatišką asmenybę, gebančią suprasti savo ir kitų emocijas.
Iššūkis ar galimybė
Pabandykite ne skaityti, o sekti pasaką. Pirma, sekamos pasakos tikrai vaikams patiks labiau, nei skaitomos. Antra, kiekvieną vakarą turėsite puikią progą ugdyti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius, lavinti atmintį prisimenant pasakos tekstą ir kūrybiškumą, ką daryti jį užmiršus – nemokamas saviugdos seminaras.
O jeigu dar pasirinksite pačias archaiškiausias mūsų pasakas – su dainuojamaisiais intarpais, tai jums atvers ir dainavimo galimybes net ir „nedainuojantiems“. Tiems, kam vaikystėje „gera“ muzikos mokytoja yra pasakiusi: „tau meška ant ausies užlipo“ ir nuo to karto arba visai nedainavote, arba tik niekam negirdint. Tai, puiki galimybė, saugioje aplinkoje, mylimų žmonių apsuptyje, pagaliau paleisti mokytojos žodžius ir leisti sau, tiksliau pasakos herojui: vilkui arba raganai – dainuoti. O kas gali pasakyti, kaip „teisingai“ turi dainuoti vilkas? Pasaka suteikia galimybę įveikti ne tik vaikų, bet ir savo baimes.
Pasak psichologo, psichoanalizės tėvo Sigmundo Freudo, žmogus gali suvokti gyvenimo prasmę, tik drąsiai kovodamas su jėgomis, kurios jam atrodo neįveikiamos. Pasakos moko mus grumtis su mūsų baimėmis, nenugalimomis jėgomis ir jas nugalėti, kaip tai padaro pasakų herojai. Todėl, ne veltui, pasakos laikomos svarbiausia žmogaus ugdymo priemone, praturtinančia mūsų gyvenimą ir padedančia geriau pažinti save ir kitus.
Tad, atkurkime mūsų tradiciją sekti pasakas, bent Advento laikotarpiu. Galbūt tai ne tik praskaidrins tamsius vakarus, sutelks šeimą, bet ir atvers mūsų kultūros klodus.
Sekime pasakas, kad pasaka patikėję mūsų vaikai, tikėtų ir pasauliu.
Pxhere.com nuotrauka
Atnaujinimo data: 2024-07-15
Taip pat skaitykite:
PALEMONO PIEVOS – GAMTOS LOBIS VIDUR MIESTO
PASLAPTINGIEJI AUKŠTAITIJOS VANDENYS: ŠARVUOTOS ŽUVYS IR RAUDONI EŽERAI
ŽMONIŲ DĖKA ANTALIEPTĖS MARIŲ SALOJE PAUKŠČIAI TURI SAUGIUS NAMUS