ŠUNAKARIS: PAMIRŠTAS VARDAS LIETUVOS KRAŠTOVAIZDYJE
Šiauriniame Sirvėtos regioninio parko pakraštyje tykiai stūkso Rakštelių piliakalnis. Kadaise buvęs gyvybingas krašto gynybos taškas, šiandien pasitinka lankytojus apsuptas pušynų, paukščių giesmių ir senųjų Nalšios žemių dvasios. Vietiniai neretai jį pavadina Šunakariu. Tai ne tik vieta, kurią verta pamatyti – tai vieta, kurią verta pajusti.
Apaugęs medžiais
Pakeliui į Ignaliną, vos kelios minutės nuo Švenčionių, yra apžvalgos aikštelė, kurioje patogu sustoti ir atsipūsti. O vaizdas nuo jos gali pakerėti.
Žemai, tarp kalvų tyvuliuoja poledininiu laikotarpiu susiformavęs Miškinio ežeras. Šiaurinėje jo pakrantėje stūkso Rakštelių piliakalnis, vietinių vadinamas Šunakariu.
Tikslus šio pavadinimo kilmės paaiškinimas neišlikęs, tačiau istoriškai žodis „šuo“ galėjo reikšti niekingą, išdavikišką ar priešą simbolizuojantį žmogų – taip neretai vadinti okupantai ar negerbtini asmenys. Taip pat tai galėjo būti ir kokio vietinio žmogaus pravardė ar legendos atgarsis.
Piliakalnį dengia pušų bendrijos, čia galite išgirsti ir pamatyti įvairiausių paukščių - didžiųjų margųjų genių, dirvinių vieversių, ausuotųjų kragų, didžiųjų kormoranų, juodųjų gandrų, didžiųjų ančių ir mažųjų žuvėdrų.
Piliakalnį lengva pasiekti nuo kelio Švenčionys-Ignalina. 13 kilometre pamatysite nuorodą. Iki piliakalnio ir Miškinio poilsiavietės veda apie 1 km ilgio miško keliukas. Tačiau dabar pasigėrėti visa Rakštelių piliakalnio didybe, nepavyks, nes ant jo augantys medžiai ir krūmai trukdo piliakalnį apžvelgti plačiau.
„Norėtume atverti piliakalnį, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr.specialistė Eglė Čėsnė. – Tuomet geriau apžvelgtume piliakalnio bruožus, jo struktūrą, bei nuo jo - Nalšios žemę. Bendradarbiaujame su Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos ir Švenčionių padaliniais ir tikimės šiais metais pradėti pirmąjį kraštovaizdžio formavimo etapą – pašalinsime kai kuriuos medžius, savo jėgomis gražinsime piliakalnį pašalindami menkaverčius krūmynus, bei jų atžalas. Piliakalnis taps patrauklesnis, čia galėsime rengti edukacijas, bei dėliosime žygių maršrutus“.
Kuo ypatinga Nalšios žemė
Tai - mūsų protėvių žemė ir Deltuvos riba. Ji beveik sutampa su Šventosios ir Žeimenos baseinų takoskyra, eina maždaug Molėtų ir Utenos rajonų viduriu.
Nalšia buvo viena iš senųjų baltų genčių žemių, egzistavusi ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės šiaurės rytų Lietuvos ir dalies Baltarusijos teritorijoje. Ji laikoma viena iš lietuvių genties žemių, kurios vėliau susijungė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Nalšia buvo įsikūrusi tarp Aukštaitijos ir Deltuvos žemių vakaruose ir jotvingių bei krivių žemių pietuose ir rytuose. Tiksliai apibrėžti jos ribas sudėtinga, bet manoma, kad jos teritorija apėmė dabartinės Ignalinos, Švenčionių, Zarasų rajonų dalis Lietuvoje ir dalį Vakarų Baltarusijos, pavyzdžiui, Lydos apylinkes.
Nalšia minima istoriniuose šaltiniuose nuo XIII a. pabaigos. Tuo metu Lietuva dar nebuvo centralizuota valstybė, o sudaryta iš atskirų žemių su jų kunigaikščiais.
Bemaž garsiausias nalšiškis - XIII a. gyvenęs kunigaikštis Daumantas. Po inirtingų kovų su Mindaugu, jis pabėgo į Pskovą ir tapo jo kunigaikščiu. Paskui net paskelbtas stačiatikių šventuoju.
Nalšia laikoma viena iš Lietuvos kultūrinės ir istorinės tapatybės dalių. Šis vardas išlikęs lietuvių tautosakoje, literatūroje ir kai kurių šiuolaikinių organizacijų, - folkloro ansamblių ar žurnalų, pavadinimuose.
Saugoti turime visi
Miškinio ežero, kurio pakrantėje stūkso piliakalnis, stačiašlaitį duburį, kurio vidutinis plotis yra apie pusė kilometro, išplovė upė, kadaise sruvusi nuo tirpstančio ledyno pakraščio.
Ežero pakrantėse plyti pievos ir dirbami laukai, šiaurėje ir vakaruose ir pietryčiuose auga miškeliai. Į ežerą jo pietinėje dalyje įteka upelis (bevardis), o vakaruose į Šventės upę. Visi jie galiausiai savo vandenis suneša į vieną gražiausių Aukštaitijos upių Žeimeną.
Miškinio pakrantėse ir atabrade auga viksvos, ajerai, nendrės, meldai, švendrai, iš plūduriuojančių augalų būdingos vandens lelijos, lūgnės, plūdės, ir pasinėrusios po vandeniu elodėjos, maurabragiai, dumbliai.
Vietiniai žmonės pasakoja, kad būdami vaikai, žiemą pramogaudavo čiuožinėdami ne ant Miškinio, o ant šalia esančio ežeriuko, kuris susisiekdavo su Miškiniu, ledo. Dabar šis ežeriukas nuseko ir tapo pelke. Čia buvus ežerą patvirtina ir istoriniai duomenys – 1942 metų archyviniuose žemėlapiuose ši vieta pažymėta kaip ežeras.
Ežero virtimas pelke – natūralus procesas. Jį sukelia dvejopos priežastys: natūralus ežero senėjimas ir žmogaus veikla – dirbami laukai, gausus trąšų naudojimas, melioracija.
„Plečiant dirbamus plotus, buvo iškertami miškai, nusausinamos pelkės, naikinamos natūralios pievos ir ganyklos. Dėl to išnyko gyvūnų ir augalų buveinės, sumažėjo rūšių įvairovė. Dideli plotai vienos rūšies pasėlių susilpnino ekosistemų stabilumą, o pesticidai ir trąšos neigiamai paveikė dirvožemį, vandenį ir juose gyvenančius organizmus. Be to, trąšų perteklius pateko į upes ir ežerus, sukeldamas eutrofikaciją – pernelyg spartų dumblių augimą, kuris mažina deguonies kiekį vandenyje ir kenkia vandens gyvūnijai“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas Erikas Garbulis.
Mariaus Semaškos nuotraukos