PRAŠYMAI KIRSTI MIŠKĄ ATMETAMI IR DĖL GRĖSMIŲ PAUKŠČIŲ LIZDAMS BEI BUVEINĖMS
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijoje per šių metų pirmąjį pusmetį atmestas 41 prašymas išduoti reikšmingumo išvadas planuojamai ūkinei veiklai miškuose.
Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus specialistai nustatė, kad iškirtus mišką, „Natura 2000“ teritorijoms būtų padarytas reikšmingas poveikis. Daugiausia prašymuose buvo suplanuoti plyni kirtimai Europinės svarbos natūraliose buveinėse, arba jų artimoje aplinkoje – 30 metrų nuo buveinės ribos, tokiose, kaip Vakarų taiga ir Pelkėti lapuočių miškai.
Taip pat ketinta kirsti mišką retų paukščių, tokių, kaip mažasis erelis rėksnys, juodasis gandras lizdų apsaugos zonose.
Pasitaikė atvejų, kai buvo pateikti prašymai kirtimams teritorijose, kuriuose atlikus planuojamus pagrindinius kirtimus nebeliktų paukščiams tinkamų perėjimo buveinių.
Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Erikas Garbulis teigia, kad iš viso pirmąjį metų pusmetį buvo gauti 1639 prašymai išduoti reikšmingumo išvadas planuojamai ūkinei veiklai miškuose. Direkcija 397 prašymus atmetė taisyti dėl netinkamai arba nepilnai užpildytų dokumentų (Tvarkos aprašo 5 priedo I dalies).
Į Lietuvos raudonąją knygą mažasis erelis rėksnys įrašytas 1976 m. Lizdą iš šakų krauna brandžiuose medynuose, daugiausia eglėse, ąžuoluose, beržuose ar juodalksniuose. Deda dažniausiai du kiaušinius, bet dažniausiai užauga tik vienas jauniklis – jaunesnysis žūva dėl agresyvaus vyresniojo brolio elgesio.
Didžiausios populiacijos, kuriose perėjo daugiau nei 10 porų, buvo aptiktos Biržų ir Šimonių giriose, Gedžiūnų, Gubernijos, Taujėnų–Užulėnio, Dotnuvos–Josvainių, Būdos–Pravieniškių miškuose.
Pagrindinės grėsmės mažajam ereliui rėksniui kyla dėl miškų kirtimų, kurių metu sunaikinamos lizdavietės bei potencialios veisimosi buveinės. Optimalios mitybinės teritorijos prarandamos kai atviri pamiškių pievų, ganyklų, miško aikščių plotai užsodinimas mišku, ar užauga sumedėjusia augalija Taip pat fiksuojami suaugusių paukščių žūties atvejai, atsitrenkus į vėjo jėgaines.
Juodasis gandras Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas 1976 metais. Pavasarį atskridę į Lietuvą jie lizdams vietas renkasi senuose medynuose, dažniausiai 12–15 metrų aukštyje ant ąžuolų, rečiau ant uosių, drebulių, juodalksnių ar pušų. Deda iki 5 kiaušinių, dažniausiai išaugina 2–4 jauniklius.
Reikšminga populiacijos dalis saugoma Biržų, Žaliojoje, Šimonių ir Vainuto giriose bei Dotnuvos–Josvainių ir Taujėnų–Užulėnio miškuose.
Pagrindinės grėsmės juodajam gandrui yra plyni miškų kirtimai, kai sunaikinamos lizdavietės, mažėja potencialių veisimosi buveinių, tinkamų lizdams krauti brandžių, plačiašakių medžių. Rūšis labai jautri trikdymui veisimosi laikotarpiu. Taip pat neigiamą įtaką daro sausros dėl kurių sumažėja pagrindinio grobio – vandens stuburinių ir bestuburių – populiacijos. Plėšrūnai, tokie kaip kiaunės, vištvanagiai ir jūriniai ereliai, gali nulemti, kad juodieji gandrai nesėkmingai perės ar apleis lizdus. Rūšies apsaugai svarbu atkurti blogos būklės lizdavietes ir įrengti dirbtinius lizdus tinkamose vietose.
Juodasis gandras
Depositos nuotrauka