Sirvėtos regioninis parkas

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.

Regioninio parko plotas 8755 ha*

Regioninio parko lankomi objektai.

Regioninio parko svetainė.

Čia galite rasti regioninio parko kontaktus.

Neįgaliesiems draugiški lankytini objektai.

Sirvėtos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Švenčionių aukštumos moreninės takoskyros kraštovaizdį, jos gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti sudėtingą orografinę struktūrą turinčius dubaklonius - Žeimenėlės - Sirvėtos ir Šventos - Miškinio, pasižyminčius raiškiais šlaitais bei termokarstiniais ežerėliais, miškingą takoskyrinį masyvą centrinėje parko dalyje, sudarantį pietvakarinį Švenčionių aukštumos kylį, Žeimenėlės – Sirvėtos upių sistemą, Ilgio - Vysučio ežerėlių kompleksą bei kalkingą žemapelkę Bėlio, Ilgio, Mergežerio paežerėse; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų etnokultūriniu požiūriu unikalius architektūrinius kaimų kompleksus - Didžiasalį, Aidukus, Aučyną, Kančioginą, Kulniškes, išlaikiusius autentišką planinę struktūrą ir bendrajį architektūrinį vaizdą.

Sirvėtos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.

SIRVĖTOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Sirvėtos regioninis parkas išsiskiria itin raiškiai kalvotu Švenčionių aukštumos reljefu, kuriame išsibarstę kaimai, pavienės sodybos, piliakalniai, pilkapiai, alkakalniai, unikalūs medžiai ir šaltiniai. Kone kiekviena vietovė apipinta legendomis ir padavimais.

Švenčionių aukštumoje vingiuojančių upių, upelių ir telkšančių ežerų sistema priklauso Dauguvos ir Nemuno upių baseinams, kurių vandenskyroje iškilusi Čiūlėnų ketera atskiria Miškinio – Ilgio – Šventos – Beržuvio ir Kančiogino – Sirvėto – Sėtikės dubaklonius. Pastarojo ežerus jungia upelis, vis keičiantis savo vardą: Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta. Šiaurinėje regioninio parko dalyje yra aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalva (289 m). Įdomu, kad lietaus lašai čia tuo pačiu metu iškritę mažame plote į Baltijos jūrą skirtingais keliais keliauja: vieni per Dauguvos upę, kiti – per Nemuną...

Regioninio parko gamtos objektai – ilgaamžiai, savo forma unikalūs Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai, Liepų pavėsinė, Lino verdenės šaltinis – gamtos paminklai, svarbūs tiek gamtiniu, tiek mitologiniu aspektais.

Retų augalų ir gyvūnų rūšių turtinga regioninio parko gyvoji gamta. Saločio pelkėse gyvena niūriaspalviai auksavabaliai, mažosios suktenės, raudonpilvės kūmutės. Ežerą supančiuose jaunuolynuose aptinkami Sirvėtos regioninio parko simboliu tapę kukučiai.

Apie Nalšios žemėse gyvenusių žmonių buitį, papročius bei vertybes byloja Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės, Stūglių piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami šalia jų esantys kaimai, senosios šventvietės, protėvių kapavietės.

Tarsi praeities aidai šiame krašte vis dar skamba sutartinės, įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.