ŽIBUOKLĖM PRAŽYDO ANYKŠČIŲ ŠILELIO ŠLAITAI
Triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis) – dar vadinama dėlutė, kepenų žolelė, kepingelbė, palazdys, šunipijolkė. Tai daugiametis 5–25 cm aukščio žolinis augalas. Atidžiau pažvelgę į stiebą galime matyti plaukelius, lapai triskiaučiai, odiški, bei plaukuoti – tai apsauga nuo pavasarinių šalnų. Žibuoklių lapus galime matyti ištisus metus, senieji lapai atsiradus žiedams po truputį sunyksta, tačiau išauga nauji, ir taip ciklas kartojasi iš naujo.
Žydi balandžio–gegužės mėn., bet ankstyvesniais pavasariais žibuoklės pradeda puošti miškus dar kovo mėnesį. Auga lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, krūmynuose, pamiškėse, pakelėse. Žiedai pavieniai, vidutinio dydžio, dažniausiai būna melsvai violetiniai, bet pasitaiko baltų ar rožinių.
Žibuoklės yra mėlynos dėl ląstelėse esančių pigmentų, vadinamų antocianinais, kurie sugeria šviesą ir atspindi mėlyną spektrą. Pavasarį, kai dar trūksta kitų spalvų, tai padeda joms pritraukti apdulkintojus. Dirvožemio rūgštingumas ir apšviestumo lygis lemia ar žiedas bus intensyvios spalvos ar šviesesnis (Foto “Žibuoklių spalvos” 3 nuotraukos). Tai labai gerai galite pamatyti vaikščiodami miškais, kur auga daug žibuoklių. Kartais pasitaiko pavienių baltų ar rožinių žiedų – tai dažniausiai įtakoja natūralios genetinės mutacijos.
Tradiciškai ši gėlė turi 6–7 žiedlapius, tačiau pasitaiko net 10–14 žiedlapių turinčių egzempliorių.
Žibuoklių vaisiai pailgi, plaukuoti, su snapeliu, o sėklos turi specialius sultingus priedėlius, kuriuose yra medžiagų (riebalų ir baltymų), kurias labai mėgsta skruzdėlės. Todėl tarp šio augalo ir skruzdžių užsimezga „draugystė“ – vadinama mirmekochorija – skruzdėlėms patinka žibuoklių sėklose esančios maisto medžiagos, todėl jos išnešioja žibuoklių sėklas ir taip padeda augalui platintis.
Žibuoklės ne tik labai gražios, bet ir nuodingos, kaip ir dauguma vėdryninių šeimos atstovų. Jų šaknyse randama saponinų, lapuose yra glikozido hepatrilobino, ranunkulino, protoanemonino, rauginių medžiagų. Todėl geriau jų neskinkite, o vaikščiodami po miškus paieškokite retesnių šio augalo variacijų – baltų, rožinių, su daugiau žiedlapių.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Diana Martinavičiūtė
Diana Martinavičiūtės ir Skaidrė Lakačauskienės nuotraukos
Atnaujinimo data: 2026-04-02
Taip pat skaitykite:
PASLAPTINGASIS PAVASARIO KVAPAS
GYVYBIŠKAI SVARBŪS PAVASARIO SYVAI
GYVOJI GAMTOS FOSILIJA – PATVANKINIO PATAISIUKO APSAUGOS ZONA