AUGALŲ GYVENIMAS PO SNIEGU
Nors žiemą gamta atrodo užmigusi, po sniego sluoksniu vyksta tikras „tylusis gyvenimas“. Sniegas augalams yra ne priešas, o geriausia apsauga, – tarsi puri antklodė. Ten jie randa ne tik prieglobstį nuo šalčio, bet ir galimybę išgyventi iki pavasario.
Turi „įrankius“
Daugelis augalų turi specialius „įrankius“, kurie padeda jiems išgyventi žiemą – daugiamečiai žoliniai augalai visą savo jėgą sukaupia požeminėje dalyje. Daugelis jų išgyvena žiemą sėklų pavidalu. O sėklos turi tvirtą apvalkalą, kuris apsaugo jas nuo šalčio ir kitų nepalankių sąlygų. Medžiai numeta lapus. Nors Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos regioniniuose parkuose vyrauja spygliuočių miškai, tarp jų matyti plikomis šakomis besidangstančių lapuočių – klevų, liepų, uosių, vinkšnų... Puikus pavyzdys – Dubingių piliavietė Asvejos regioniniame parke. Ąžuolai numetė lapus, tad dabar galima kiaurai piliakalnį apžvelgti ežerus ir spygliuočių miškus.
Išgyvenimo meistrai
Daugiamečiai žoliniai augalai – tikri išgyvenimo meistrai. Nors virš žemės matome tik nuvytusius stiebus, po sniego danga vyksta intensyvus gyvenimas. Šie augalai turi išvystę unikalius mechanizmus, kurie leidžia jiems sėkmingai peržiemoti ir pavasarį atgimti su nauja jėga.
Sniegas yra puikus šilumos izoliatorius. Augalams gerai, kai yra sniego. Šaltas vėjas išdžiovina augalų audinius, o sniegas juos saugo nuo mirtino išdžiūvimo. Kadangi tarp snaigių yra daug oro, sniego sluoksnis neleidžia žemės šilumai išsisklaidyti, o speigui – prasiskverbti giliai į dirvą. Kai lauke spaudžia 20 laipsnių Celsijaus šaltukas, po stora sniego danga temperatūra gali siekti apie 0°C ar vos kelis laipsnius šalčio.
Kai kurie augalai po sniegu visai nemiega. Lietuvoje galime rasti nemažai rūšių, kurios po pusnimis išlieka žalios. Tai žiemės ir viržiai – jų lapai turi vaškinį sluoksnį, saugantį nuo drėgmės praradimo. Išlieka aktyvios ir samanos bei kerpės, – ir vos tik jie per plonesnį sniegą gauna šiek tiek šviesos, tęsia fotosintezę. Dar vienas pavyzdys – žieminiai kviečiai. Pasėliai saugiausiai laukia pavasario būtent po sniego „antklode“.
Daugelis ankstyvųjų pavasario gėlių – snieguolės, žibutės, narcizai, krokai – po sniegu ruošiasi žydėti. Naudodami vasarą svogūnėlyje sukauptas maisto medžiagas, jie pradeda leisti šaknis ir netgi mažus daigelius dar sausio ar vasario mėnesį. Kai kurie augalai sugeba sugeneruoti tiek energijos, kad ruošdami kelią pirmiesiems žiedams aplink save aptirpdo sniegą,
Gali ir pakenkti
Nors sniegas saugo, jis gali ir pakenkti – šlapias, sunkus sniegas gali išlaužyti spygliuočių šakas ar sumindžioti jautresnius krūmus, jei sniegas atitirpsta ir vėl sušąla į ledą, augalai gali „uždusti“, nes ledas nepraleidžia deguonies. Per tankus ir šlapias sniegas gali sukelti „sniego pelėsį“, ypač vejoms.
Tačiau po sniegu augalams kyla pavojų. Miško gyvūnai – pelės, pelėnai – po sniegu graužia augalų šaknis ir žievę, nes ten jiems šilta ir saugu nuo plėšrūnų. Tad augalams žiemą tenka saugotis ne tik šalčio, bet ir alkanų kaimynų!
Renata Ulinskienė,
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė-botanikė
Atnaujinimo data: 2026-02-02
Taip pat skaitykite:
PASLAPTINGASIS PAVASARIO KVAPAS
ŽIBUOKLĖM PRAŽYDO ANYKŠČIŲ ŠILELIO ŠLAITAI
GYVYBIŠKAI SVARBŪS PAVASARIO SYVAI
GYVOJI GAMTOS FOSILIJA – PATVANKINIO PATAISIUKO APSAUGOS ZONA