KUPOLĖS, RASOS, JONINĖS – AR VERTA IEŠKOTI PAPARČIO ŽIEDO?
Štai ir priartėjo trumpiausia metų naktis – kai visa gyvybė pačiame savo aukščiausiame taške – augalai vešliausi, gražiausi, sukaupę į save daugiausiai gyvasties. O mes ruošiamės skinti žolynų puokštes, pinti vainikus ir žinoma eiti ieškoti paparčio žiedo!
Apie paparčio žiedo ieškojimą, apie galias, kurias gauna jį radęs žmogus ir apie jų išsaugojimą yra daug padavimų bei pasakojimų. O visuose juose svarbiausia, kad rasti paparčio žiedą – tai įžvelgti pačias giliausias būties prasmes, išmintis ir žinojimas atsiveria tik drąsiems ir ryžtingiems, kurie nebijo naktį vieni eiti į mišką ir ieškoti.
Tik paparčiai deja nežydi. Jie neturi įprasto gaubtasėkliams augalams būdingo dauginimosi organo – žiedo, kurio pagrindinė funkcija yra gaminti dauginimuisi skirtas ląsteles. Paparčiai priklauso sporinių induočių grupei ir pagrindinis jų dauginimosi būdas – sporos. Kaip tai vyksta? Apatinėje paparčių lapo pusėje galima pamatyti smulkių rudų kauburėlių, kuriuose ir bręsta sporos. Subrendusios sporos išbyra ir sudygsta, o iš jos išsivysto maža žalia plokštelė (polaiškis), kuris yra širdelės ar plokštelės formos. Polaiškis – jau atskiras augaliukas, tik jį labai sunku pamatyti. Apatinėje polaiškio dalyje susidaro lytinės vyriškos ir moteriškos ląstelės. Polaiškis sulaiko rasos arba lietaus vandens lašelius ir spermatozoidai vandeniu priplaukia prie kiaušialąsčių – įvyksta apvaisinimas ir susiformuoja gemalas. Gaubtasėklių augalų lytinės ląstelės formuojasi žiede, o paparčių visa tai vyksta polaiškyje. Taip iš mažo polaiškio atsiranda ir užauga patys paparčiai. Kai kurie paparčiai dar gali augti ir daugintis šakniastiebiais, po žeme, todėl kai kuriose vietoe galime pamatyti didelius paparčių sąžalynus.
Lietuvoje aptinkamos 23 paparčių rūšys. Plačialapiuose ir mišriuose miškuose auga kelminis papartis (Dryopteris filix-mas), paprastasis blužniapaprtis (Athyrium filix-femina). Daugumoje miško aikštelių, pušynuose, eglynuose galime pamatyti didelius paparčių sąžalynus – tai didžialapis šakys (Pteridium aquilinum). O jeigu nueisime į drėgną, šlapią mišką, pelkę – ten įsikuria paprastasis pelkiapapartis (Thelypteris palustris). Dar vienas įspūdingas, tik jau ne toks dažnas mūsų papartis – paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris). Jis mėgsta šaltiniuotus, pelkėtus miškus, juodalksnynus.
Paparčiai labai įdomūs, ilgaamžiai, paslaptingi augalai, savitas ir jų dauginimosi būdas. Taip, jie nežydi, bet ieškoti paparčio žiedo yra tarsi simbolis – kaip gali sužinoti viso pasaulio paslaptis radęs tai, ko negali būti? Taigi trumpiausią metų naktį eikime visi į gamtą, pabūkime, pajauskime jos grožį, galią, pasisemkime iš jos stiprybės, surinkime savo žolynų puokštes, o beieškodami paparčio žiedo prisiminkime, kad šis paprotys skirtas nukreipti gamtos energiją, stiprybę ir šviesą į mūsų pačių vidų.
Nuotraukos iš wikipedia.org
Atnaujinimo data: 2024-07-15
Taip pat skaitykite:
PASLAPTINGASIS PAVASARIO KVAPAS
ŽIBUOKLĖM PRAŽYDO ANYKŠČIŲ ŠILELIO ŠLAITAI