KAI TEKA SAULĖ
Artėjant Rasoms vis dažniau žvilgsnis krypsta į dangų. Vasaros saulėgrįžos metu diena tampa ilgiausia, o naktis trumpiausia metuose. Pievose noksta žolynai, laukuose bręsta javai, o gamta pasiekia savo pilnatvę. Neatsitiktinai šiuo metu mūsų protėviai ypatingą dėmesį skyrė Saulei – gyvybės, šilumos ir šviesos šaltiniui.
Nuo seniausių laikų lietuviai stebėjo jos kelią dangumi. Pagal saulėtekį ir saulėlydį buvo planuojami darbai, sprendžiama apie orus, sėjos ir pjūties laiką. Be jos šviesos nebūtų nei derliaus, nei žmogaus kasdienybės. Todėl Saulė tautosakoje ir papročiuose užima ypatingą vietą.
Saulė – dangaus motulė
Baltų pasaulėžiūroje Saulė buvo viena svarbiausių dangaus dievybių. Tyrinėtojai pažymi, kad liaudies dainose ji dažniausiai vaizduojama kaip motina – rūpestinga, teisinga ir globojanti. Tokį santykį liudija ir senosios dainos, kuriose į ją kreipiamasi su meile ir pagarba:
„Saulele, motule,
Užtekėk, užtekėk.
Mes maži piemenukai,
Mūsų trumpi kailinukai,
Mumi labai šalta, šalta...“
Šiuose žodžiuose atsiskleidžia nuoširdus prašymas sušildyti ir globoti. Piemenukams Saulė buvo ne tik dangaus šviesulys – ji buvo artima ir sava, tarsi rūpestinga motina. Kasdien pakildama virš laukų ir pievų, ji žadindavo žmones darbams, o vakare palydėdavo juos poilsiui. Todėl dainose ir tikėjimuose Saulė dažnai vaizduojama kaip motina, kurios šviesa ir šiluma lydi žmogų visą gyvenimą. Toks nuoširdus ryšys su Saule išliko liaudies kūryboje ir iki šių dienų primena pagarbą gamtai bei jos amžinam ritmui.
Lietuvių tautosakoje dažnai sakoma:
Saulė visiems vienodai šviečia.
Saulė ir į ubago kiemą užsuka.
Kur saulė – ten gyvybė.
Šiose patarlėse atsispindi senolių požiūris į pasaulio tvarką. Saulė nieko neišskiria ir niekam neteikia pirmenybės – jos spinduliai vienodai pasiekia kiekvieną. Todėl liaudies išmintyje ji dažnai siejama su teisingumu, sąžiningumu ir darna. Neatsitiktinai žmonės sakydavo, kad nuo žmogaus turtų ar padėties nepriklauso nei saulėtekis, nei saulėlydis – prieš gamtą visi esame lygūs. Tokios mintys ugdė pagarbą vienas kitam ir priminė, kad svarbiausi gyvenimo dalykai nėra pamatuojami turtais.
Dangaus šeima lietuvių dainose
„Saulė motulė kraitelį krovė,
Mėnuo tėvelis dalelę skyrė,
Žvaigždė seselė vainiką pynė,
Sietynas brolelis lauku lydėjo.“
Šios dainos pasakoja apie senąjį pasaulio supratimą, kuriame visa gamta buvo gyva ir artima žmogui. Dangus nebuvo tolimas ar svetimas – jis buvo tarsi dideli namai, kuriuose kiekvienas turėjo savo vietą.
Šiose dainose juntama ypatinga šiluma ir artumas. Mūsų protėviams Saulė motulė ir Mėnulis tėvelis buvo tarsi vyresnieji dangaus šeimos nariai, o žvaigždės – jų vaikai ar seselės. Jie lydėjo žmogų darbuose, kelionėse, džiaugsmuose ir rūpesčiuose. Gal todėl dainose tiek daug jaukumo, pagarbos ir ramybės. Jos primena, kaip glaudžiai žmogus jautėsi susijęs su jį supančiu pasauliu ir kaip svarbu buvo gyventi santarvėje su gamta, dėkojant už kiekvieną naują dieną ir poilsio vakarą.
Saulės kelias dangumi
Kasdienis Saulės tekėjimas ir leidimasis nuo seno žadino žmonių vaizduotę. Stebėdami jos kelią, senoliai kūrė dainas, sakmes ir mįsles.
Dainose skamba paprasti, bet prasmingi žodžiai:
„Eina saulelė aplinkui dangų,
Daulėlio, aplinkui dangų.“
Stebėdami Saulės kelią dangumi, žmonės gyveno tuo pačiu ritmu kaip ir gamta. Su aušra kildavo darbams, o vakarėjant grįždavo į namus pailsėti. Kasdienis saulėtekis teikė vilties, o saulėlydis kvietė sustoti ir atsikvėpti po dienos darbų. Gal todėl dainose tiek daug ramybės ir susitaikymo – jose atsispindi supratimas, kad viskas pasaulyje turi savo laiką: ir darbui, ir poilsiui, ir naujai pradžiai.
Saulė senolių mįslėse
Apie Saulę buvo kuriamos ir mįslės:
Aukso obuolys per dangų ritinėjasi.
(Saulė)
Kas rytą gimsta, kas vakarą miršta?
(Saulė)
Be sparnų skraido, be kojų vaikšto, visą pasaulį aplanko.
(Saulė)
Šios mįslės liudija žmogaus pastangas suprasti pasaulį ir jo tvarką. Mįslės gimė iš kasdienių gamtos stebėjimų. Žvelgdami į Saulę, žmonės ieškojo žodžių ir palyginimų, kurie padėtų perteikti tai, ką matė aplink save. Vieniems ji priminė aukso obuolį, keliaujantį dangumi, kitiems – kas rytą sugrįžtančią šviesą. Tokios mįslės buvo pasakojamos vakarais prie darbų ar šeimos rate, perduodamos iš kartos į kartą. Jose atsiskleidžia artimas žmogaus ryšys su gamta, gebėjimas pastebėti jos kaitą ir supratimas, kad kiekvienas rytas atneša naują dieną, o kartu ir naują pradžią.
Rasų rytmečio laukimas
Vasaros saulėgrįža laikyta ypatingu metų virsmu. Senovėje žmonės rinkdavosi prie laužų, giedodavo dainas, pindavo vainikus ir laukdavo aušros. Buvo manoma, kad Rasų rytą Saulė turi ypatingos galios.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse pasakota, jog tekėdama ji „šoka“, „žaidžia“ ar mirga įvairiomis spalvomis. Todėl žmonės keldavosi dar prieš aušrą ir eidavo jos pasitikti ant kalvų, prie ežerų ar upių.
Ne mažiau svarbi buvo ir rasa. Ankstyvą rytą basomis braidžiota po pievas, prausiamasi rasotu vandeniu. Tikėta, kad toks rytmetys suteikia stiprybės, sveikatos ir grožio.
Saulės simboliai mūsų tradicijose
Pagarba Saulei išliko ne tik dainose ar tikėjimuose. Jos ženklų gausu lietuvių liaudies mene. Juos randame juostose, rankšluosčiuose, medžio drožiniuose, kalvių darbuose ir kryždirbystėje. Apskritimas su spinduliais simbolizavo gyvybę, šviesą ir amžiną pasaulio judėjimą. Šie ženklai byloja apie mūsų protėvių pasaulėjautą, kurioje svarbi vieta teko gamtai, metų kaitai ir dangaus šviesuliams.
Saulės ženklai lydėjo žmogų kasdienybėje ir šventėse. Jais buvo puošiami audiniai, buities daiktai, sodybų aplinka. Žvelgdami į šiuos ornamentus ir šiandien galime pajusti senąją pagarbą šviesai, kuri kas rytą pakyla virš laukų ir pievų, žadindama naują dieną.
Šviesa, kuri jungia kartas
Šiandien gyvename kitokiu ritmu nei mūsų seneliai ar proseneliai. Tačiau kiekvieną rytą virš laukų, miškų ir ežerų teka ta pati Saulė, kurią jie stebėjo prieš šimtus metų. Ji ir dabar brandina javus, nokina uogas, šildo žemę ir kviečia išeiti į gamtą.
Artėjant Rasoms verta bent trumpam sustoti. Pasitikti aušrą, pajusti rasos gaivą ir pažvelgti į pirmuosius rytmečio spindulius. Tokios akimirkos primena paprastą, bet svarbią tiesą – žmogus nėra atskirtas nuo gamtos. Kaip ir mūsų protėviai, esame tos pačios žemės, to paties dangaus ir tos pačios šviesos dalis.
„Saulelė raudona, vakaras netoli,
Eičiau namo gulti, dar miego nenoriu.“
Šiuose paprastuose liaudies dainos žodžiuose telpa tai, ką žmonės jautė per amžius – dėkingumas už dar vieną dieną, už šviesą ir už gyvybę, kuri kas rytą atgimsta kartu su Saule. Artėjant Rasoms verta prisiminti šią seną išmintį ir bent akimirkai pakelti akis į dangų. Juk ta pati Saulė, kurią dainose vadino motule, ir šiandien tebekyla virš mūsų laukų, pievų ir miškų, nešdama šviesą naujai dienai.
Nuotrauka iš F. Grunskio archyvų
Atnaujinimo data: 2026-06-29
Taip pat skaitykite:
ŽEMĖ: NUO SENŲJŲ TIKĖJIMŲ IKI ŠIANDIENOS
ATSITIKTINIS RADINYS KARJERE PAKEITĖ POŽIŪRĮ Į LIETUVOS GEOLOGIJĄ
STŪGLIŲ PILIAKALNIS: TYLUS KRAŠTOVAIZDŽIO LIUDININKAS, SAUGANTIS PRAEITIES BALSUS