ŽEMĖ: NUO SENŲJŲ TIKĖJIMŲ IKI ŠIANDIENOS
Žemė lietuvių tradicinėje kultūroje niekada nebuvo suvokiama tik kaip dirbama dirva. Ji buvo gyva, jaučianti, galinti duoti ir atimti – maitintoja, su kuria žmogus palaikė pagarba grįstą santykį. Šis požiūris atsiskleidžia nematerialiame kultūros pavelde: papročiuose, tikėjimuose, dainose ir kasdienėse praktikose, kurios ilgus šimtmečius formavo žmogaus gyvenimą.
Kaip pažymi etnologė Pranė Dundulienė, lietuvių pasaulėvokoje žemė buvo suvokiama kaip gyvybės pradžia ir pabaiga – iš jos gimstama ir į ją sugrįžtama. Toks suvokimas nulėmė ypatingą pagarbą žemei, kuri buvo laikoma ne tik materialiu, bet ir sakraliu pagrindu.
Liaudies išmintis žemės svarbą perteikė trumpais, tačiau talpiais posakiais ir patarlėmis. Senoliai sakydavo: „Žemė maitina, žemė ir aprengia.“ Šioje patarlėje telpa visa žmogaus gyvenimo patirtis – juk nuo žemės priklausė duona ant stalo, šeimos gerovė ir ateities viltis. Kitur buvo sakoma: „Kas žemę myli – žemė duoną duoda.“ Šie žodžiai primena labai paprastą, bet svarbią tiesą – žmogus iš žemės negali vien imti. Jis turi ją gerbti, saugoti ir ja rūpintis.
Žemė kaip gyva būtybė
Pasak etnologo Liberto Klimkos, žemdirbiškose apeigose atsispindi senoji pasaulėžiūra, kurioje žmogus nėra gamtos valdovas – jis yra jos dalis. Todėl prieš pradedant svarbiausius darbus buvo laikomasi tam tikrų papročių: žemė „žadinama“, jai dėkojama, jos atsiprašoma.
Lietuvių tikėjimuose žemė siejama su Žemyna – gyvybės ir derlingumo globėja. Ji įkūnija pačią žemę kaip gyvą, maitinančią ir saugančią jėgą. Žmogus su ja palaikė ne tik praktinį, bet ir dvasinį ryšį: jai buvo dėkojama už derlių, prašoma globos, o kasdieniuose darbuose stengtasi rūpestingai elgtis su žeme ir išsaugoti pagarbų ryšį su gamta.
Senieji žmonės į pasaulį žvelgė kitaip – jiems viskas buvo gyva: medis, vanduo, akmuo, vėjas ir pati žemė. Gal todėl ir mįslėmis buvo mėginama suprasti pasaulį bei jo paslaptis:
„Aš pati plati, sūnus greitas, duktė akla.“
(Ats.: žemė, vėjas ir naktis)
Šioje mįslėje žemė tampa tarsi motina – plačia, visa apimančia ir savyje talpinančia pasaulį. Tokie vaizdiniai leidžia pajusti, kad žmogus save laikė ne gamtos šeimininku, o jos dalimi.
Metų ratas – gyvenimas žemės ritmu
Žemė diktavo žmogaus gyvenimo tempą. Tradicinėje kaimo kultūroje metų laikai buvo ne tik gamtos, bet ir žmogaus gyvenimo tvarkos pagrindas.
Pavasarį prasidėdavo sėja – naujos gyvybės pradžia. Vasara buvo augimo ir brandos metas, ruduo – derliaus nuėmimo ir dėkojimo laikotarpis, o žiema – rimties ir susikaupimo laikas. Šis cikliškumas atsispindėjo kalendorinėse šventėse, dainose, apeigose. Šis ritmas iki šiol jaučiamas – tiek per tradicinius papročius, tiek per šiuolaikinius renginius, kurie leidžia žmogui iš naujo patirti ryšį su žeme.
Ne veltui senoliai sakydavo: „Kaip pasėsi, taip ir pjausi.“ Ši patarlė buvo ne vien apie laukus. Ji tapo gyvenimo išmintimi – priminimu, kad žmogaus darbai, žodžiai ir poelgiai sugrįžta lyg pasėtas grūdas.
Kita liaudies išmintis bylojo: „Be darbo ir žemė nedera“ bei „Žemė tinginio nemyli.“ Šie žodžiai nebarė žmogaus – jie mokė suprasti, kad visa, kas užauga, reikalauja rūpesčio, kantrybės ir darbo.
Pagarba žemei – gyvenimo būdas
Nuo seno žmogus žemę ne tik dirbo, bet ir gerbė. Buvo laikomasi nerašytų taisyklių: nealinti dirvos, nešiukšlinti, saugoti jos derlingumą. Kaip pažymima Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, žemė buvo laikoma viena iš svarbiausių gyvybės ir žmogaus egzistencijos dalių.
Ši pagarba atsispindėjo ir kasdieniuose veiksmuose – nuo paprastų darbų iki apeiginių gestų, kurie turėjo simbolinę reikšmę. Žemė buvo ne nuosavybė, o paveldas, kurį reikia perduoti ateities kartoms.
Senoliai sakydavo: „Iš žemės kilęs – į žemę sugrįši.“ Tai nebuvo liūdnas priminimas apie pabaigą. Veikiau – apie gyvenimo ratą, kuris niekada nesustoja.
Liaudies kūryboje skambėjo ir kita mįslė:
„Auksinis obuolėlis po žemę ritinėja.“
(Ats.: saulė)
Žmogui saulė reiškė daugiau nei šviesą. Nuo jos priklausė derlius, duona ir gyvybė, todėl liaudies vaizduotėje ji virto auksiniu obuoliu, keliaujančiu virš žemės.
Gyvoji tradicija šiandien
Šiandien nematerialus kultūros paveldas įgauna naują reikšmę. Saugomose teritorijose puoselėjamos tradicijos leidžia ne tik pažinti praeitį, bet ir ją patirti. Edukacijos, bendruomeniniai renginiai, tradicinės šventės atgaivina žemdirbiškos kultūros vertybes ir primena žmogaus ryšį su gamta.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos veiklos rodo, kad šis paveldas gali būti gyvas ir šiandien – ne kaip praeities reliktas, o kaip aktuali patirtis, stiprinanti bendruomenę ir vietos tapatybę.
Žemė nėra tik tai, ant ko gyvename. Ji – mūsų atmintis, mūsų šaknys, mūsų tylus ryšys su tais, kurie buvo prieš mus. Kol mokame ją gerbti, tol gyvos lieka ir tradicijos – perduodamos iš kartos į kartą, iš širdies į širdį. Galbūt todėl ir šiandien, prisilietę prie žemės, tarsi prisiliečiame prie savo šaknų.
Jūratė Garnelienė, ASTD kultūrologė
Pexels.com nuotraukos