PO EGLĖS SKARA
Nuotrauka iš J. Garnelienės archyvų
PO EGLĖS SKARA
Žiema ateina tyliai. Miškas sustoja, nusimeta spalvas, o po sniego skara iš tolo matyti žaliuojanti eglė – pastovi, ramiai stovinti savo vietoje. Ne veltui sakoma: „Eglė ir žiemą žalia.“ Tai priežodis, lietuvių smulkiojoje tautosakoje, nusakantis pastovumą ir ištvermę.
Eglė žmogui nuo seno buvo daugiau nei medis. Ji ne tik miško dalis, bet ir laiko, laukimo, ištvermės ženklas. Kai kiti medžiai nutyla, eglė lieka žalia. Todėl ir mįslė klausia:
„Žalia vasarą, žalia žiemą – kas?“
Atsakymas visada tas pats – eglė.
Eglė ir ąžuolas – augimas greta
Miške eglė dažnai auga šalia ąžuolo. Ne konkuruodama, o papildydama. Ąžuolas – lėtas, tvirtas, laikomas miško tėvu, o eglė – užuovėja, sauganti nuo vėjų, sulaikanti sniegą, padedanti žemei neiššalti. Ne veltui sakoma: „Vienas medis miško nesudaro.“
Eglės smaili viršūnė kyla aukštyn, neužstodama šviesos, o ąžuolas plečiasi į plotį. Šis tylus sambūvis primena ir žmogaus gyvenimą – stiprybė auga ten, kur yra apsauga ir kantrybė.
Eglė buityje ir skambesyje
Iš eglės medienos buvo gaminami daiktai, kurie tarnaudavo ilgai: suolai, stalai, skrynios. Eglė buvo renkama ne dėl puošnumo, o dėl patikimumo. Apie tokius daiktus sakyta: „Kas tvirta – tas ilgai laikosi.“ Ši formuluotė randama priežodžių variantuose, nusakančiuose ilgaamžiškumą.
Iš eglės gimdavo ir garsas – kanklės, būgnas, dūdos, smuiko dalys. Medis virsdavo muzika, lydinčia šventes, darbus, vakarus. Taip eglė tapdavo ne tik daiktu, bet ir balsu.
Eglė raštuose ir rankdarbiuose
Liaudies audiniuose ir mezginiuose eglė atpažįstama iš pasikartojančio, kylančio rašto – „eglute“. Tai ne atsitiktinė puošmena, o stebėjimo rezultatas. Šaka po šakos, viršūnė po viršūnės – taip, kaip auga pats medis.
Priežodis primena: „Kaip nuausta, taip ir laikosi.“ Šis pasakymas fiksuotas kalbant apie audinius ir jų tvirtumą. Eglės raštas reiškė tvarką, pastovumą, ritmą – tai, ko labiausiai reikia ilguoju metų laiku.
Eglė žmogaus metų rate
Eglė nuo seno auga prie namų, sodybų. Ji žymi ribą, saugo nuo vėjo, tai tarsi- tylus kiemo sargas. Laikui bėgant šis paprotys nyksta, bet iš kartos į kartą yra sakoma, kad eglė – saugantis medis.
Per laidotuves eglės šakos žymėdavo kelią, slenkstį, atsisveikinimą. Žaluma čia reiškė ne pabaigą, o išlikimą. Liaudies posakiuose sakoma: „Kas žalia – tas gyva.“ Ši nuostata dažnai aptinkama apeiginių veiksmų kontekste.
Kalėdų eglė – šviesos laukimo medis
Kalėdų metu eglė tampa namų centru. Be jos sunku įsivaizduoti tradicinių švenčių. Tačiau seniau eglė nebuvo puošiama blizgesiu. Ją puošdavo šiaudiniais žaisliukais, girliandomis, šieno žaislais, kankorėžiais, riešutais, obuoliais – viskuo, kas ateina iš gamtos ir į ją sugrįžta.
Kiekvienas papuošimas turėjo prasmę: šiaudas – gyvybę, vaisius – derlių, kankorėžis – miško tęstinumą. Eglės puošimas buvo ramus, bendras darbas. Ne veltui sakoma: „Šventė ne puošmenoje, o žmonėse.“ Ši mintis randama priežodžių variantuose apie bendrystę.
Žalias medis namuose reiškė viltį, kad šviesa sugrįš, kad tamsa nėra amžina.
Eglė mįslėse ir priežodžiuose
Smulkiojoje tautosakoje eglė yra dažnai minima:
„Stovi boba gintaruota, rūbo nekeičia nei vasarą, nei žiemą.“
„Ožkutė tytyrnagė – tokia žiemą, tokia vasarą.“
Šie mįslių tipai plačiai fiksuoti lietuvių mįslių rinkiniuose. Eglė čia tampa pastovumo ir atminties ženklu.
Žvilgsnis šiandien
Šiandien, kai eglė kartais tampa tik trumpalaike puošmena, svarbu prisiminti seną išmintį: „Miškas ne per dieną užauga.“ Ši patarlė fiksuota kaip perspėjimas apie laiką ir atsakomybę.
Kalėdos – tai ne vartojimo, o susitarimo su gamta metas. Kai mišką saugome, jis išlieka. Kai išmokstame laukti, šventė tampa gilesnė.
Eglė po sniego skara primena: ramybė ir gyvybė gyvena greta. Ir žmogus, ir medis turi savo laiką augti, sustoti, atsinaujinti. Jei mokėsime tai išsaugoti, miškas ir toliau kalbės su mumis – tyliai, žaliai, per metų ratą. Jis primins, kad šviesa neatsiranda staiga, o ateina per kantrų laukimą, o tikra šventė gimsta ten, kur žmogus sugeba būti ne šeimininku, o dalimi.