NUO GIMIMO IKI IŠĖJIMO – ŽVAKĖS ŠVIESOJE
Žvakės liepsna žmogų lydi nuo pirmųjų gyvenimo dienų iki paskutinių gyvenimo akimirkų. Ji dega per krikštą ir šeimos šventes, užžiebiama maldai, nelaimės ar nerimo valandą, o žmogui išėjus tampa jo atminimo šviesa. Žvakės liesna mūsų tradicinėje kultūroje buvo ne vien praktiškas šviesos šaltinis – jai suteikta kur kas gilesnė prasmė.
Nuo seno ugnis žmogui reiškė šviesą, šilumą ir gyvybę, o deganti žvakė įgijo ypatingą reikšmę. Ji buvo uždegama svarbiais žmogaus gyvenimo tarpsniais, lydėjo šeimos papročius ir religines apeigas, degė per kalendorines šventes. Ypatingą prasmę įgaudavo žmogui išeinant ir prisimenant mirusiuosius.
Grabnyčių žvakė – namų ir žmogaus saugotoja
Ypatingą vietą lietuvių papročiuose užėmė Grabnyčių žvakė. Vasario 2-ąją bažnyčioje pašventinta žvakė buvo parsinešama namo ir rūpestingai saugoma. Ji uždegta prie sergančiojo, mirštančio žmogaus, siaučiant stipriai audrai. Tikėta jos apsaugine galia – ji saugo žmogų ir namus nuo nelaimių. Tokia žvakė deginta vaikui ar kūdikiui neramiai miegant, sapnuojant baisius sapnus.
Krikšto žvakė – pirmoji gyvenimo šviesa
Uždegta krikšto žvakė reiškė šviesą, kurią žmogus atsineša į gyvenimą. Ji būdavo saugoma šeimoje kaip svarbios dienos prisiminimas. Krikšto žvakė likdavo ne tik apeigos dalimi, bet ir asmenišku žmogaus gyvenimo pradžios ženklu, primenančiu jo krikšto dieną.
Nuo bičių vaško iki žvakės
Žvakė priklausė ne tik apeigoms. Ji buvo ir senojo kaimo kasdienybės dalis. Kol namuose nebuvo elektros, tamsiais vakarais žmonėms teko verstis tuo, ką turėjo – balanomis, žibintais, žvakėmis. Žvakės buvo branginamos, ypač pagamintos iš bičių vaško. Vaškas turėjo kvapą, spalvą, o jo gavimas ir žvakės nuliejimas reikalavo nemažai darbo. Žvakes liedavo vis užpildami dagtį nauju vaško sluoksniu arba merkdami dagtį į išlydytą vašką. Pamažu, sluoksnis po sluoksnio, žvakė storėdavo ir įgaudavo savo pavidalą.
Žvakė liaudies mįslėse
Žvakė buvo gerai pažįstama kasdienio gyvenimo dalis, jos vaizdas atsispindėjo ir liaudies mįslėse. Jose žvakė nusakoma per žmogui artimus ir suprantamus dalykus – liną, pakulas, bites, vašką, saulę ar mėnulį. Taip vaizdingai nusakomas visas žvakės pavidalas – nuo dagties ir vaško iki švytinčios liepsnos.
„Širdis pakulų, sermėga taukų, ant viršaus saulė šviečia.“ (Žvakė.)
„Lino linojėlis, bičių sijonėlis, aukso žiedu žydi.“ (Žvakė.)
„Lino stuomuo, bitės gelmuo, viršuj mėnuo teka.“ (Žvakė.)
Vaško ženklai ir žvakės liepsna
Bičių vaškas žmogaus rankose galėjo tapti ne tik žvake, bet ir priemone ateičiai spėti. Ypač daug burtų būta per Kūčias – laiką, kai, žmonių supratimu, riba tarp to, kas žinoma ir nežinoma, tampa tarsi plonesnė. Ištirpintą vašką pildavo į šaltą vandenį ir iš sustingusių jo pavidalų mėgindavo nuspėti ateitį. Vienas įžiūrėdavo kelią, kitas – žmogaus, gyvulio ar kokio daikto pavidalą. Ką pamatysi, priklausė ir nuo vaizduotės, tačiau kiekviename ženkle ieškota atsakymo į rūpimą klausimą – apie vedybas, būsimus metus, darbus ar laukiančius pasikeitimus.
Atidžiai stebėta ir pati žvakės liepsna. Žmogui rūpėjo, kodėl ji virpa, rūksta, spragsi ar netikėtai užgęsta. Tai, ko negalėjo paaiškinti, jis mėgino suprasti per ženklus ir tikėjimus. Todėl žvakė tapo savotiška nebylia pranašautoja – jos degime ieškota žinios apie tai, kas turėtų nutikti.
Žvakės šviesa metų šventėse ir mirusiųjų atminime
Žvakė lydėjo ir didžiąsias metų šventes. Jos šviesa degė advento ir Kalėdų metu, per Kūčias, bažnytines šventes. Kūčių vakarą žvakės šviesa įgaudavo dar vieną prasmę – ji buvo siejama ir su išėjusiais šeimos nariais. Žvakės degintos ir tam, kad mirusiųjų vėlėms būtų šviesiau. Taip prie vieno stalo tarsi susitikdavo gyvieji ir tie, kurių tarp jų jau nebebuvo.
Žvakės šviesa lydėjo ir išėjusio artimojo ilgesį bei laukimą. Dainose išliko jautrus žmogaus ryšys su mirusiaisiais – deganti žvakė tarsi pratęsė laukimą ir saugojo atminimą. Apie tai byloja ir dainos žodžiai:
„Devynias naktis miego nemigau,
Devynias lygtis lyg sužibinau,
Tėvelio belaukdama,
Širdelės belaukdama...“
Žvakė paskutinėje žmogaus kelionėje
Žmogaus gyvenimui artėjant prie pabaigos, žvakės šviesa vėl tapdavo ypač svarbi. Prie sunkiai sergančiojo ar mirštančiojo uždegdavo pašventintą žvakę. Tikėta, kad ji palengvina išėjimą, saugo ir lydi žmogų paskutinėje jo kelionėje. Mirusiajam žvakės degdavo prie pašarvoto kūno, o susirinkusieji budėdavo, giedodavo, melsdavosi. Liepsnelė čia jau buvo nebe kasdienė namų šviesa, o pagarbos, atsisveikinimo ir atminimo ženklas.
Senas paprotys
Ir šiandien, uždegdami žvakę išėjusiam artimajam, retai susimąstome, kokį ilgą kelią šis paprotys nuėjo. Keitėsi namai, gyvenimo būdas, šviesos šaltiniai, tačiau žvakės liepsna liko. Gal todėl, kad joje telpa tai, kam kartais sunku rasti žodžių – prisiminimas, ilgesys, viltis ir tylus žmogaus ryšys su žmogumi.
Pexels.com nuotraukos